tamsūs medžių šauktukai rūke
nebūtuoju laiku atsitvėrę
nusikasom lig kraujo žaizdas
į pernykštę uždžiūvusią žievę
nusikasom rankas ir akis
vis dar perštinčias
tuo nebūtuoju

kur bežvelgtum
bekraštė naktis
maudos medžių šešėliai
ir šluoja
šakomis nutylėtas natas
pirštų šokį plaukuos

pasiklydę

tu many
          ne mane
                   tu ne man

sniegas žvilgsnyje
šoka 
ir žydi