O žaižaruojantis, saldusis mano masale,
Antra para, kaip sėdžiu ant kabliuko,
Svajas maitina buvęs ilgas pašalas,
Praplyšo šypsniui jį užmiršę lūpos,
O tu ramus ten, kitoje stichijoj. 
Gal nė neatmeni pavidalo nei vardo.
Giedram vidurdieny sapnais spalvotais lyja,
Ne pelenai atvėsę galvą barsto.
Ne, nekeiksnoju trumpo tvirto valo,
Saldusis masale, ir neišspjaunu kablio.
Vandens paviršius du pasaulius dalo,
Plūdė sujudinta. Ištrauksi? Gal neaklas?..
Šituo metu pati aš kiek apžilpus
Nuo elegancijos, kuria tu žaižaruoji,
Tačiau nesiruošiu aplink raitytis kilpomis –
Tikrai jauti, kaip aš tave apžiojau.