Man Tavim taip retai, bet nulyja,
Tie regėjimai plauna gatves...
Ten, kur Tu dovanojai gėlynus,
Kur turėjom kas kartą ką švęst.
Išretėjusiu džiaugsmo žodynu
Tyli žodžai, įkvėpę rudens.
Aš išsiskleidžiu skėtį kantrybės
Ir nurimusi laukiu – pabelsk.