Ir vėl tik kaukė rudenio,
ryški tartum paklaikę liepsnos,
jausmus gal migdo, gal ir vėl pabudina,
gal su ugnim dar šokti lieps jos.

Lapus vėjelis tykiai judina,
ir valsui paskutiniam kvies juos,
menu ne vieną tokį rudenį,
nužengiantį laukais ir miestais.

Ruduo, pakviesk, ir aš sušoksiu
su lapais šokį lengvą,
pro lapų liepsną švelniai juoksis
akimirka laiminga,

kai krinta obuoliai sunokę,
kai lapai žemėn sninga.