Negaliu patikėti.
Na, netikiu,
Kad medus nebuvo saldus,
Nors žolynai pražilę lyg antakiai.
Nors metus suskaičiuoja lietus ...
 
Tik ar tas kibirkščiuojantis liepose,
Kur balta pramaišiusi su žalia,
Kai pakrantėj vaivorykštė stiebėsi,
Tu šalia su žydra suknele?
 
Lietus lietė tave tartum debesį –
Ten ilsėjosi saulė kaitri.
Mano saulė –
Tokia tu man tapusi,
Ja ir leistis, ir kilti gali.
 
Ne už miško ar kalno, o upėje –
Juk vanduo –
Visa ko atspindys.
Štai todėl ligi šiol teberūpi man
Ar lietus vėl palietęs grąžins
 
Kuo turiu patikėti.
Bet netikiu,
Kad medus nebuvo saldus...
...............................................................
 
Nors žolynai pražilę lyg antakiai,
Nors į skėtį beldžias lietus...
 
2017 m. rugsėjo 26 d.