Kiek pavasario
rudenio saulėje?
Kiek žaismingo
spalvoto žydėjimo?
Kiek valiūkiškai
kerinčio juoko
ir svajų... ir viltingo
TIKĖJIMO?
Leidžias lapai
myluojami vėjo,
tarsi burės auksinės
ir supasi…
NETIESA,
kad ruduo myli
sutemas,
JIS – dosnusis,
jis pavasarį
SĖJA…