sėdim mudu ant laiptelių 
pradžiūvusių lentų
jis tylus ir toks šiltas
nors vėjo pašiauštas
aš pamiršusi metų laikus
jų spalvas ir atspalvius

taip ilgai lijo
viskas išbluko
nutolo
sunyko

sėdim įaugę į tas dvi lentas
visam laikui
visam gyvenimui
kuris čia pat
nors bando kažkur
už kampo vis pasislėpti