Tu – kitoks
ir gerai,
kad kitoks...
Tavo žodžiai – 
negludintys deimantai,
suberti ant sulyto dėmens
skaudžiai gražūs,
lyg debesys rudenį.
Aš – tokia...
visai kitokia,
su pavasario
margu žydėjimu,
savo dėmenį - 
SAULĘ dedu
ir kas rytą 
teku į gyvenimą.