Tik kartą suradau tave...
Nors jau žinojau –
Esi tartum viršūnė medžių  nulaužtų,
Kai žemėje liūtis,
O danguje liepsnojimas –
Vanduo, ugnis ir vėjo šėlsmas tu.
 
Žaibai strėlėm prismeigę violetą niūrų
Į debesis dalijo...
Jūroj be krantų
Dar plaukė laivas vienišas,
Kol plyšo burės –
Paklýdau aš...
 
Likai kažkur tai tu
Palikusi man ugnį, vandenį ir vėją –
Bedugnę liūdesio ir skrydį virš kitų
Dienų, kurios tylėjo...
.............................................................................
 
Tačiau vis tikėjo,
Kad nėr nei pasimetusių, nei užmirštų,
Kad šėlsta, siaučia audros jūroj be krantų,
Kur ta neatrasta sala.
Ir tu...
 
2017 m rugsėjo 19 d.