Tiktai vėjo sparnai, tik šešėliai ilgi
apkabina ir vėlei paleidžia,
tu tyli, žvaigždele tu degi,
joks glėbys tavęs nesužeidžia.

Ateini, išeini, tartum upė teki,
atspindžiai debesų tavo veidrody žaidžia,
ne svajonė, trapi ir laki,
tartum angelas dužęs žemyn nusileidi.

Po sparnais ir po kraujo lašašais - mes abu
atsitiesti, pakilti negalį,
rodos, veriasi lūpos, rodos, kalbu -
bet be angelo mudu bedaliai,

nes už spynų visų ir už vartų tabu
baigias žemė ir kelio šio galas...