Gražuolė vyšnių skynėja
marga suknele
vasarą baidė iš sodo varnėnus ir vėją,
o man mįslingai šnibždėjo:
negausi, berneli, oi ne...
 
Todėl ėjau prašyti vėjo,
kad pūstų iš apačios smarkiau
taip, lyg būtų iš netyčių,
bet – naivuolis – tik rudeniop supratau:
gailėjo ji man ne vyšnių.