Tu nemanyk, kad kas svarbaus šiandieną atsitiko –
Tiesiog prakalbo vakarėjantys stogai,
Kai saulė galvą pametė, nuo lūpų jos išdrikę
Pabiro net ne žodžiai – bučiniai...
Ir kai
 
Nukrito lubos melsvos, violetinės ant lango –
Man sakė, kad dangus, bet delnu jį braukiau...
Čiurliai ore tartum pakibo... Skrydžiai jų nerangūs
Man pasirodė – ak, aš pats skridau!
Daugiau
 
Lyg nieko, nieko ypatingo neįvyko.
Nes tu taip pat skridai – kaip visada šalia
Ir rinkom nuo stogų mes saulės bučinius už dyką –
Už tai daug šypsenų juk gavome.
Deja,
 
Laimingi būdami nematėm, kaip anksti sutemo
Ir violetas tapo pernelyg sunkus –
Nusprūdo nuo stiklų... Ir vėl pilkėti ėmė namas...
.......................................................................................
 
Bet tik kitapus jau –
Už užvertų langų...
 
2017 m. spalio 21 d.