Lauke lietus, ramus ir geras,
Ir monotoniški jo lašai 
Į mano langus vis barbena,
Taip ilgesingai ir lengvai.

Išlyk dangau ir išsilieki
Tik ne per daug, ne per plačiai,
Leisk palengvėle Žemei išdžiūti,
Kad  vėl švytėtų josios krantai.

Kad atsisėdus ant švaraus kranto,
Labiau šviesesnė jausčiaus pati,
Girdžiu, kaip šaknys skverbias pro gruntą,
Ir skleidžias medžio lapai nauji.

Gyvybės siūlais mes apraizgyti,
Lietaus lašelyje jos prasmė,
Geriu aš lietų ir kūnas švyti,
Kaip pamaitinta Žemės gelmė.