Miela, Mari, rašau tau laišką –
apvilko medžiai savo lapais sodą,
kai sugrįžtu namo, berods vienodai –
tie patys akmenys juodi, mačiau
gandrai paliko žvirbliams irštvą,
tie čirškia per dienas, langai apkurto,
agurkus jau visus išskyniau, sėklojų
nerinkau tegul supūna, dangus prakiuro
stogą gryčiai lopiau, lietus nebenustos
ir lis per naktį, mama apšlubo –
pabaigiau alyvą, dagtis sausa
liepsnos pritrūko,
     – klausyk, Mari, jaučiuosi toks pasenęs,
suskretęs sutemoj linguoju vygę –
delnai mani įdiržę, vištos deda,
aš bergždžias palikau ir matos kelias
anapus vandenų ir rūko, rūkau ir aš,
kai atveža tabokos, dar retkarčiais
alus putoja, bet šiemet apynius
sausra išlaižė, paliko gale gryčios
kuolai – vinvyčiais apsiviję, regi, Mari,
pas mus liūdnoka, o kaip gi tu, vaikel,
ir tas striptizo biznis, man žmonės
sako, kad esu beprotis, nes išvariau tave
į šviesnakčių Paryžių, dar sako,
kad daugiau negrįši, o mūsų kudlius
laukia nesulaukia, rašyk, vaikel man
laišką iš Paryžo, parodysiu visiems visiems
kaimynams prie grabnyčios.
Sudie, Mari, sudie, mieliausioji.