sunkios užuolaidos: nepramuša saulė –
tik šešėliai kažkokiu būdu įsibrauna į kambarį
jie tokie įkyrūs
jie pažeria tiek klausimų kad atsakymų vietoj renku
greitosios pagalbos numerį:

visiems meluoju kad ne
o iš tikrųjų noriu gyventi
noriu tingėti
išsitingėti iki soties
iki kaulų gėlimo
iki žiurkė pabėgs iš mano namų
 
jie išklauso bet nesupranta ko noriu
jie aiškina
kad reikia pakeisti užuolaidas
užsikimšti ausis
užsimerkti
o saulę galima įsivaizduoti
nes kitos išeities nėra
kol dar žiurkė nebėga iš namų

visi gali kažką patarti – štai užsimerkiu –
pakelėje numušta lapė
prie asfalto automobilių ratais prilipintos rupūžės
išplerusios senės
ir visai jauniklės rupūžėlės –
ar jos dar nori gyventi?

žinau jei užsnūsiu
ant Pietų Kryžiaus hieroglifais imsiu rašyti
suvažinėtų gyvių ir tvarinių
ligų ir gyvenimo istorijas
tarsi iš atminties krapštyčiau saulę
šviesa užpylusią mano kambarį
 
seniai tai buvo
tada viskuo ir visais pasitikėjau
užuolaidos išleisdavo mano akis į kiemą
o dabar man jie aiškina:
reikia judėti būti budriam
kitaip prilipins prie dangaus asfalto
kaip išplerusią rupūžę
numuš kaip nukaršusią lapę
kokie jie naivūs kokie patiklūs
 
bet iš kur jiem žinoti
kad mano laikas jau kibilkščiuoja man iš paskos
ir kad aš jį aplenkčiau kelionėje į bet kurį ašigalį
kad tos užuolaidos tegali saulę
o ne mane sulaikyti:
 
mane – tik ta žiurkė
kurios pilve dabar auga septyni žiurkiukai
kas be manęs jiem atvertų akis
kas juos išmokytų vengti pagalbos