Vėl rašau, nerašyti nemoku –
tegu degina laužas lapus,
kaip naktinis drugys aš tešoku,
padalindamas naktį perpus.

Vienoje – mėnuo, žvaigždės sunokę
krinta žemėn ir padega mus,
kitoje – tiesa banaloka,
pilkos dulkės ir mažas žmogus.

Pilkas dulkes nupūstum su vėju,
ir neliktų jokios paslapties,
kaip žmogus per žemę nuėjo
rinkti kibirkštis aukso žvaigždės.

Kaip dangaus jam šioj žemėj reikėjo,
kaip reikėjo, reikėjo vilties.