Tolima artuma
Kaip aš toli nutolau nuo Tavęs, Kleveli,
(negaliu, neturiu teisės Jo pasisavinti,
nors pasodinau iš pamiškės atneštą,
nes tai Žemė Motulė į Jį išaugo,
kaip kūdikis iš Motinos įsčių),
nors Tu čia pat už lango prie vartų į kiemą.
Šiandieną išvydau Tavo viršūnėje
suliepsnojusią rudens auką,
raudoniu spindinčią
besileidžiančios rugpjūčio saulės spinduliuose.
Ach, taip toli aš nuo Tavęs,
dangstausi liūdesiu,
juk jis Tau nesuprantamas ir nesuvokiamas,
nežinai, negali žinoti artėjantį Tavo lapuose
gyvybės paskutinį pliūpsnį,
kuriuos užklos pirmoji lapkričio šlapdriba,
balta gruodžio pusnis.
Stovėsi nuogas sausio pūgoje
tarsi visų pamirštas vienakojis naktinis sargas,
aplytas vaiduokliška vasario mėnulio šviesa,
laukdamas lemties nuosprendžio.
Nežinau, man nelemta žinoti
lemtingos sekundės,
nes būnant čia ir dabar ji gyvybei nepasiekiama,
ji neturi jokio sąlyčio taško su tuo,
kas slepiasi po žodžiu„ mirtis“.
Tai žodis persekioja mane nuo pat lopšio
iki paskutinio atodūsio.
Štai jis — mano liūdesio ir nerimo šaltinis,
kuriuos savo bekalbišku artumu
atvėrei tolumą manyje
ankstyva rudens auka savo viršūnėje...
2017 09 18 Ražas