Glaudžia laiko delnai
Ir tave ir mane,
Ir pražydusias paupio ievas,
Vyšnių žiedus sode,
Glaudžia vasarą, rudenį, žiemą.
Laikas dingsta tyloj
Ir žiedų baltume, jie greit vysta.
Vėjas glosto vyšnias,
Tarsi nuotakų nuometas
Žemėn nuslysta.
Glaudžia laiko delnai
Ir tave ir mane,
Glaudžia mūsų likimą.
Jau paklydom juose,
Išsidraikė jau laumių plaukai
Ir stipriai užrakino.
Pro kraštelį žvelgiu,
Pro nubalusias vyšnių šakas
Ir lyg filme matau, praeitis ten 
Lyg voro tinkle suraizgyta.
Ten plazdėjo drugiai,
Liejos paukščių balsai,
Bitės rinko nektarą iš žydinčių pievų,
Ten svajonė gyva ir viltis
Lyg taurė sklidina,
Ten jaunystė laukimo užtvindytom pievom.