Dažniau juosta dangiškos burės
Ir saulėlydžiai vis artyn.
Bet ne tie, kurie ugnį kuria,
Tad ugnies tu patsai meldi.
 
Naktimis bandai plėnis pūsti,
Tačiau tai – tik vilties kerai,
Nes už lango – vien vėjų spūstys
Ir stikle lašus nuvalai.
 
Vėsta pirštuose pajautimas –
Buvo vasara. Buvo gal...
Todėl pievoj minčių parimęs
Dar norėtum grįžti atgal.
 
Į tą pačią, galbūt į kitą –
Koks vainikas gėlių painus!
Vėl lašai ant stiklo nukrito,
Vėl valai nelyg likimus.
 
Juk tu juos kadais ir sukūrei –
Kam per lietų ugnies meldi?
Nori vasaros? Verias durys –
Vartai rudeniui atkelti...
.......................................................
 
Tarp žalios–rudos pasimetęs –
Net rugsėjis tau per lepus...
Tavo vienišas kiemo medis
Pirmas meta žemėn lapus.
 
2017 m. rugsėjo 12 d.