Tą vakarą už miesto laužas degė.
Ir Tavo Dievą ten prie kryžiaus kalė.
Kumščius sugniaužęs Tu šaukeisi keršto,
Bet žemė negirdėjo Tavo verksmo.

Ir Tavo skruostu ašara riedėjo.
Ir Tavo lūpos maldą dar šnibždėjo.
Tave viliojo neregėti aukščiai ! –
Tą vakarą virš miesto
                              skrido paukščiai.


O Tu tada dar pasakom tikėjai,
Kur galas geras, kur tiesa laimėjo.
Dabar matai, kaip žemėj veiksmas vyksta –
Dabar žinai, kad žiemą gėlės vysta.

Bet Tu tikėk tuo, kuo Jisai tikėjo,
Kalbėk žodžius, kuriuos Jisai kalbėjo,
Gal ir Tavęs jau laukia pančiai,
Bet šiandien dar virš miesto
                                      skrenda paukščiai !