Tūkstantis vėjų už langų,
Lyg kokių raganų ant šluotų,                                                                  
Tai staugia, ūbauja vilku,
Tai beldžiasi į langą luotu.
 
Ir ko gi jūs taip baladojat,
Savo jėgų taip netausojat,
Oi, koks dar ilgas rudenys
Ir dar negreit pakeis Žiemys.
 
Dar bobų vasaros nebuvo,
Nesprogsta klevas iš raudonumo,
O miškuose tiek baravykų,
Nuo Sūduvos lig Zanavykų.
 
Oi, vėjai  vėjai, dangaus  broliai,
Būkit gerieji miško troliai,
Dar pailsėkit nors truputį
Ir leiskit  pasidžiaugt saulute.
 
Nutilo vėjai susigėdę.
Dar medžiai stovi apsirėdę,
Nustojo baisiai pliaupt lietus,
Vėl virš galvos šviesus dangus.
 
Pakėlus galvą jiems dėkojau,
Ir vis tolyn tolyn jiems mojau,
Te išsisklaido pikti kerai,
Te rausta klevas raudonai.