Skėtis
Springstu savo nerimu tamsai lietingai atšniokščiant,
Žvalgaus – ant lentynos kurios jį tvarkingai padėti.
Nors kiek besikuisčiau, gyvenimas pilkas ir plokščias,
Vis lenda į nosį voratinkliai, dulkės, pelėsiai.
Šveičiu ir šiūruoju, ir gramdau. mirkau ir nuzulinu,
Tačiau neišbalina jausmo dangaus atlakintos maudynės.
Vienatvė užtvinko esybėj užsendintu pūliniu,
Pažįstu peršėjimą saldų. Tai – geidulio gundymas grynas,
Tai – dangūs ir gelmės, praplyšę liūtim debesynai,
Nuplauti galį net mane nuo seniai užgyventos lentynos.
Kas aš per vabzdys? Nei mato kas nors, nei kas žino,
Tik nerimas tamsai lietingai atšniokščiant kankina. Ne žudo – kankina....
Užmigsiu? Gal būt. Nusibos juk per naktį budėti,
Beklausant, kaip pulsas pašėlęs nukelti pakaušį ketina.
Rytoj pats brangiausias bus senas aplamdytas skėtis –
Po juo aš pasiūlysiu vietą tokiam pat vienišiui kaimynui.