Aš sugrįšiu ilgam, nepaprašiusi Tavo leidimo
Ir be prievartos skleisiu žydėjimą savo kerų.
Bus tik tylios lietimų akimirkos galinčios viską,
Nuginkluojančios kūną, kuriuo aš iš lėto slystu.
Mūsų lūpas vienodai suvilgys besaikis švelnumas,
Išsilies paslapties aimana iš balsų abiejų,
O akis glamonės tas sudievintas rožių dygumas,
Kol abudu neteksim savęs iki pat pamatų.