Aš palengva kylu į pilies kalną,
Kad pamatyčiau upės grožį iš aukštai,
Neris vigiuoja, skuba, rodos kalba,
Tik pažiūrėk, kokia esu graži čionai.
Argi ne platūs mano vingiai,
Argi ne sraunūs mano vandenai,
Lantainių piliakalnis viską girdi
Ir pasistiepęs žvelgia išdidžiai.
Taip, tu graži, bet juk ir aš neprastas,
Juk mudviem gera būt šalia kartu visai,
Nebūtų juk toksai žavingas raštas,
Jei jo nepuoštų mano aukštis, tavo vandenai.
Ir taip  nuraminau aš savo širdį,
Maloniai žvelgė pilies kalnas Lantainiai,
Atvėrė man akis ir pamačiau aš  Neries vingius,
Tokius gražius tarsi Italijos vaizdai.
Nereikia man nei tolimų kelionių,
Kad pamatyčiau Žemės grožį iš aukštai,
Juk Lietuva – piliakalnių šalis ir upių grožis,
Kur skamba mūs lietuviški vardai.