o dieve
kaip greitai sensta
gamtos pėdos smėlyje
vilnija raukšlėmis
nuo pažadų
mylėti amžinai
pavėsyje ir saulėje
lietaus pristigo
o ašaros... tik sūrūs
ne gamtos lašai
o dieve
ilgesį pačiupo vėjai
kad nedarkytų
nusistovėjusio
derinio gamtos
nerimas subtiliai tyli
dėl to kuris visam išėjo
raukšlėtom smėlio pėdomis
rudenėjant pasivaikščiot
ne ašarų
pavasario lietaus taku

2017-09-08