Kai atėjo nakties vidurys,
vėjas be rankų
atsidaręs duris
išėjo nusišvilpti.
 
Tada ir pabudau,
nes kosmoso balsas
ošė man į ausis:
 
pasaulio pabaigos nelauk –
niekada jos nebus,
kiekvienam ji atskira.
 
Ir kai ruduo nuskabys
gyvybės medžio lapus,
sakyk su nuotaika gera:
išėjau juos rinkti į kapus.