Būk gera, tu sugrįžk iš anapus –
Iš žiemos, iš rudens –
Nesvarbu...
 
Juk kasvakar tave miglos tapo.
Ir tose miglose aš tampu
Dar kažkuo, kieno kontūrai blankūs,
Ką jauti, o paliest negali –
Net žvilgsiu,
Net per ištiestą ranką...
 
Tačiau lieka bent žodžiai keli
Baikštūs aidu ir slopstantys vėlei,
Bet daug kartų galiu juos kartot,
Kol gaubs balsvos pūkų pagalvėlės,
Kol dangus bus tenai, kur vanduo.
 
Jau nenori matyti...
Tik balsas
Lyg skandintų... Ir tu jį geri...
.............................................................
 
Galbūt atsaką sykį ištarsi –
Tapsi man, kaip kadais, reali...
 
2017 m. rugsėjo 13 d.