veidai... daug veidų
per gyvenimą mainėsi
vieni iš tavęs juokėsi
kiti buvo nepelnytai pikti
ir tik tie
kur per vidurį laikėsi
neišliko atminties kertėse
tarsi būtų nesutikti
jie išbiro lyg smėlis tarp pirštų
lyg vanduo susigėrė į pievą
ir dabar nepelnytai pamiršti
išblaškyti  po nežinios ievom
liko veidas... tik vėl lyguma
iš brangaus ir be proto mylėto
apgavystė ir juoda tuštuma
kai lietus prasiskverbia
per pailsusios atminties
skraistę dėmėtą
veidai... daug veidų tarsi kaukių
iš prastai režisuotos komedijos
išbarstyti būriais ir po vieną palaukėm
ar bandytum surinkti
jei tai padaryti galėtum?..