Aš būsiu Legenda!
Ir taip sujudo Visata,
Kad žvaigždės ėmė abejoti,
Ar nepradėjo jis kvailioti.

Apsisprendimas buvo toks stiprus,
Kad visos strėlės skeldėjo perpus,
Ir suskambėjo muzika tokia,
Kurios dar negirdėjo Visata.

Tai buvo uraganas žmogaus sielos meno,
Tai buvo šauksmas meilės okeano,
Tai buvo ne žmogus, tiesiog orkestras,
Tikroji Legenda pasaulio roko fiestos.

Jo balso klausės ir Dangus ir Žemė,
Lyg koks karalius vaikščiojo po sceną,
Ir tas karališkas spindesys
Tokia viliojanti paslaptis.

Bet kai atsiveria visos durys,
Nepajunti, kaip ima spaust Legendos tūris,
Žmogus – mažytė planeta,
Nutyla lyg neužbaigta daina.

O balsas, balsas lieka amžiams,
Jis skrieja iki Visatos  šerdies centro,
Po to sugrįžta vėl į Žemę
Ir virpina stygas pasaulio okeano.