Rudenio lapai taką nuklojo,
Šnabžda po kojom geltoni laiškai.
Vėjas juos vėto, suka, vynioja,
Šokį slaptingą lapais jis žais.
Gelsvos širdelės po kojomis gula,
mažos skrajutės leidžias lengvai.
Rudenio lapai sielą užkloja,
Ilgesį neša lietaus lašai.
Medžiai panirę į rudenio tylą,
Mąsto lyg žmonės, laukia kažko.
Nuogas kamienas prie kelio sustojęs,
Ilgisi saulės auksinės, karštos.
Ruduo vis smelkias gilyn į šerdis,
Sutemos gaubia nuogas šakas.
Tolin įsmigę, akys palydi
Lapų kritimą ir mūsų dienas.