Chebra, nerašykit šūdo!
Liejasi krauju širdis.
Jūs rašykit taip, kad sieloj
Būtų džiaugsmo spindulys.

Jūs rašykit taip, kad būtų
Jums respektas, uvažucha,
Kad jums chebra prie padjezdo
Tartų: „Ty zagnul, bratucha!“

Kad rebiatos nesakytų:
„Ė pacan, čio za chernia?“
Kad merginos saldžiai tartų:
„Noriu būt žmona tava“.

Kad nebūtų tau pazoras
Rodyt mamai, ką rašai.
Kad galėtų pasigirti
Ji kaimynėms išdidžiai.

Ir kad tėvas pastatytų
Bonkę vodzios tau už tai,
Kad tu taip ilgai augintas
Net rašytoju tapai!

Kad sprogdintų internetą
Jūsų mintys genialios,
Kad knygynuose blizgėtų
Knygos jūsų nerealios.

Tegul sklando po Tėvynę
Eilės, proza ir esė!
Ir skaitys jus prie arbatos,
Sidro, šnapso, krem briulė.

Reitingus TV pakelsit,
Į laidas visokias kvies.
Bet tam reikia rašyt krūtai,
Nu karoče, iš širdies.

Nes poezija – tai sielos
Šauksmas, kaip už debesų:
Iš pavydo čiulps šaukštelį
Tie, kas nori būt tokiu!

Būt tokiu kaip jūs – herojais,
Blatnais mačio su knyga.
Bet jei rašot jūs chrenovai,
Iš to gausis tik špyga.

Todėl rašom, chebra, dailiai,
Nepazorinam savęs!
Ne rytoj, o jau šiandieną
Kuriam ateities knygas.

Nepazorink tu Vileikos,
Už tavęs visa Krasnucha –
Ateitis rajono auga,
Pavyzdžiu būk jiems, bratucha!