Galbūt kažką sugrąžinau.
O gal jau ir nespėsiu...
 
Arimai. Vakaras. Ir kryžius ten, kur vieškelis kryžmai,
Kur senas sodas baigiasi. Kur tėvas eina pėsčias,
Artėja neskubėdamas.
Rausvėjančio dangaus fone namai.
 
Užmigęs vėjas. Dūmai – tik žemyn, bet ne į dangų –
Nuo stogo nuslenka...
Pakvimpa bulvėm, kmynų arbata...
Kažkur toli suloja šuo. Kažkur arklys sužvengia.
Sumūkia telyčia...
Įsiterpia lakštingala. Tačiau ar ta?
 
Ar ta pati, kurią girdėjau tąsyk rytui brėkštant,
Kada ties svirties smaigaliu įstrigo saulės kamuolys?
Dabar nebežinau...
Jaučiu – nepasakys jau nieks tau,
Tik svirtis, vis giliau į saulę lįs ir lįs...
O galbūt ne į saulę?..
.....................................................................................................
 
Vakarais šešėlis ilgas
Pasiekia pamatus, kur aš buvau ir tu,
Ir saulė gali nusileisti net ant lauko smilgos...
Bet niekada ji nesileis ant pamatų.
 
2017 m. rugsėjo 8 d.