Nešu ant rankų savo dalią –
skalsi riekė ir prakaitas sūrus,
ir žemė mano, kur pasaulio galas
ir kur pradžia visų pradžių.

Žinau, kažkas suras ir didį kelią
link saulės, link ryškių žvaigždžių,
o mano rankos kasdienybę kelia
ir renka trupinius šviesių žvaigždžių.

Todėl žinau – jau niekur nenueisiu,
aš liksiu būti amžius čia,
kur kiekvienam – šios žemės vaisius,
kur sotina ir girdo čia.

Nors kartais rodos – šita žemė baigias,
ir gena gena kas iš čia.