Ant stalo jau padėtas obuolys,
O po stalu jau rangosi žaltys,
Ta abejojanti mintis bevaisė,
Na, atsikąsiu tik truputį uždraustą vaisių.
 
Dedu prie lūpų, o koks saldus kvapas,
Ir atsikandus, visiškai apakus,
Nebegaliu sustoti ir krentu
Į glėbį to, ko nepažįstu ir nesuprantu.

Ir kai atsiveria mano akys, 
Guliu aš visiškai jėgų netekus,
Ir tokia džiaugsmo pilnatis,
Tai buvo sapnas – paslaptis.

Dabar žinau, kodėl taisyklės griežtos,
Esu aš taikinys siaubingos karo fiestos,
Ir kol ši šventė nesibaigs, deja, neturiu
Teisės tapti tik pilka apkandžiota pele.

Taip, aš sveika gyva ir ne pūliuojanti žaizda,
Ir pilna krūtine jaučiu, koks Žemės aromatas,
Žinau, esu aš taikinys, bet jau dabar nebe kvailys,
Nesuvilios joks keršto obuolys ir apgaulingas kvapas.