Ką iškrės likimas

Ką iškrės likimas, nieks nežino,
Galbūt piktą pokštą arba šventę,
Su kuria pralinksminti mėgina,
Vėlei ragina linksmiau gyventi.
 
Tai paklusk, paklusk jo gerai valiai,
Pasinerk į džiugesio bangas,
Na ir kas, jei miškas keičia rūbą žalią,
Ruduo kloja marškas auksines.
 
Gal trumpai jau lepins šilta saulė,
Šliauš ciklonai kupini lietaus
Ir dienos paliks mažiau už šiaudą,
Naktyje delčia dangum neplauks.
 
Net tada tikrai turi juk daug ko:
Įvairiausių žemės dovanų,
O svarbiausia — artimą sau žmogų,
Begales problemų, reikalų.
 
Gvildeni juokais, lyg riešutus po vieną,
Dar šlakelį pilto ant žolių,
Lietūs baigiasi, nušvinta mėnesiena
Ir namo numintu takeliu.
 
Taip anksčiau kaimynas su kaimynu
Gydėsi depresijos ligas.
Nūnai — televizija, Veryga,
Partijų kankanas... Tai ne tas.
................................................
Ką iškrės likimas, nieks nežino,
Kad tik liktų, liktų Lietuva.
Nors kažin, jei kaimus išnaikino,
Miestuose kaimyno nesurast.
skroblas