Pasibels kada nors tau į langą
Lyg ir artimas, lyg ir svetys,
Viešpats delnu padangę uždengęs...
 
Ir atversi pati
Tas duris, kur sapnai neuždaro –
Nėr aplink svetimų nei savų –
Vien stiklėjančios ilgesio marios
Be sidabro žuvų.
 
Kur nėra jokio šurmulio, aido –
Nėra medžių ar kopų baltų.
Kur paklydę saulėtlydžiai braido –
Juk nėra ten krantų.
 
Įsileisi vidun piligrimą
Iš matytos šalies tolimos,
Užu stalo prisėsi nurimus,
Šalimais jis rymos...
 
Ir tylėsit abu užsimerkę –
Ir ištirpsit...
Kol vėjas papūs,
Kol išaštrintas rytmečio dalgis
Pirmus perpjaus lapus.
...................................................................
 
Jausi tu, kaip su vėju nubėga
Gal laukimas –
Širdies virpulys...
Ir nelieka, nelieka jau nieko –
Netgi jo neturi...
 
2016 m. gruodžio 31 d.