Rugpiūčio ryto ūkanos
Lyg pilkas šydas kabo,
Jame paskendęs miestas rymo.
Toks papilkėjęs tarsi dūmas
Ir toks permatomas lyg plonas rūbas.
Toks drėgnas rudeniškas rytas.
Rugsėjis jau ant nosies lipa,
Rugpjūčio galo įsikibęs,
Astrų žiedais pražydęs,
Jurginų saulėm suspindėjęs.
Toks dieviškas spalvotas margumynas,
Į žemę vėl atėjęs.
Saldžiarūgštis sodų dosnumas,
Vėl vaisiais apipylęs.
Garuojančių dirvonų šiltas malonumas,
Į širdį rudenį atginęs.
Tamsa jau ima viršų, vis dieną trumpina,
Apkarpo, vis po skiautelę mažą,
Kad nieko neįtartum.
Toks dieviškas spalvingas margumynas.
Keliauja akys po žiedynus.
Medžius apžvelgia link rudens beeinančius,
O gal tik stovinčius ir tyliai tikinčius,
Kad apdarai dar neapnuogins širdžių,
Pavasariu vis tikinčių...