Ateina ruduo per žemę ir per širdį,
Metus vaikystės prisiminus nešina.
Jie brangūs man, nors klumpių aidas girdis,
Veda glėbin jaunystės paslaptingos nežinia.
 
Ruduo atsėlina miškais, palaukėm.
Voratinklius išdžiaustęs lankose.
Lapus beržų nudažęs gelsvu auksu
Ir pasislėpęs dar ramunių žieduose.
 
Į širdį atneša ir liūdesį, ir nerimą, ir šaltį,
Gal baimę dėl trumpėjančių dienų?
Dėl nežinios? Kada reikės neiti?
Dėl žemėj likusių neužbaigtų darbų...
 
Šiandien ir žemėj, ir širdy dar ne ruduo...
Džiugina akį lapų auksas, varis...
Krūtinę šildo vaikų meilė, tikra kaip vanduo,
Ir mano mylimos, spalvotos vakarinės žaros...