Kartais nuklysta mano mintys:
į blėstančios praeities tolius –
žinai – gimtas palaukes lankys,
kartu pažvelgs į tėvų kapus?.. 

Kerojusio klevo šakom prabėgs,
kurio kieme jau seniai nėra,
ties žydinčiom pievom palinks,
žaliuoju kiemu, aptvertu tvora.

Pavasarį išvys baltuojantį sodą,
pajaus kvepiantį šieną lankoje,
pasiklys geltonų rugių gubose –
pailsusios nurims vakaro vėsoje...

Tik armonikos garsų neišgirs –
nurimęs šauksmas praeities,
o atminties gija trumpės vis –
dabartyje nieks jos nebelies.

2000 m.