Nemyžki, o broli, ant kanklių 
Pavydas šunaujai sukils 
Ir klumpėmis jie apsiavę 
Ant kelio mazutą išpils 

Padegs jie mazutą iš galo 
Kai piktas kaimynas važiuos 
Ir su deglais visą naktį 
Aplink jo lavoną vis šoks 

Jie šoks visą naktį polkutę 
Ir su ragučiais, ir be 
Ir klumpės kaukšės į asfaltą 
Lyg kumeliai bėgtų risčia 

Netrieski, sesule, ant girnų 
Nes jau net vilties nebėra 
Nes tavo ištriesto kakučio 
Nepatapšnos niekas jau, o deja 

Sudegęs kaimyno tvartelis 
Armonikos mėtosi dvi 
Nugerti arielkos stakanai 
Išvirtę visi patvory... 

Per kaimą ėjau aš po pietų 
Bet nieko gyvų nemačiau 
Kas gyvas - visi emigravo 
Net šunys ir katės ten jau 

Kur bėga tos upės iš pieno 
Kur blynais stogai apdengti 
Kur laisvėmis mėgaujas gėjai 
Kur laisvė liepsnoja širdy 

Ėjau per sudegusį kaimą 
Žiūriu – pakaruokliai. Net trys! 
O rūtų daržely voliojas 
Nugertas alaus bambalys... 

„Kažkas emigravęs pamiršo“ 
Mintyse aš sau pamaniau 
Ir klumpes savas pasitaisęs 
Keliu aš toliau nuėjau.