Žalios pievos
pakvimpa rugsėju

kai tari mano vardą

kai užmerkęs akis
pasižiūri į dangų

kai taip lyja
lyg verktų ir juoktųsi meilė

pasodinta žilvičiais
ant svyrančių rankų

kai tari mano vardą
kai daros žalia

nuo gilumo dangaus
nuo garuojančios duonos

aš tampu tuštuma
pilna pievų nektaro

 pilna tavo kvėpavimo
ryto  raudono

nusirengsiu sparnus
lietumi užsigobsiu

lyja žalias dangus
per pilnėjančius bokštus

lyja marių gelmė
kai žiūri kiaurai sielą

aušta duonos riekė
akimis laša pienas