Tarp praeities
ir dangaus
mūsų laikas...
palengva
į rudenį nyrantis.
Tyliai... tyliai...
lietaus glėbyje
laukiu šypsenos
SAULĖS
lyg vaikas...
Deja...
per prinokusį
rudenio sodą,
per voratinklių
sumegztą brastą,
brenda, brenda rugsėjis
ir glosto
ryto ūkanoj
šąlančią rasą.