Pavasarinio virsmo kaštai

Neužsidenk akių
Ir lūpų nesidenki,
Nes išdavystė lips pušų sakais...
Nors nieko man dabar nebesakai –
Matau kaip virpa tavo baltos rankos.
 
Juk taip sunku tylėjimą iškęsti,
Nes kartais žodžiai išplaukia srove,
Kai slūgsta potvynis įkalinęs tave –
Tokie pavasarinio virsmo kaštai...
 
Aš nepykstu...
Galiu tiktai nuspėti,
Kad keitės metai, keitės jų laikai...
 
O tu už minčių širmos palikai
Tą nuolat išskleistą raudoną skėtį –
Tą būtinybę dengtis nuo dangaus:
Nuo saulės, nuo lietaus, nuo vėjo, sniego...
Tikėdama, kad nebėra nykiau,
Kaip grįžt tenai,
Kur rudenys nemiega,
Kur žiemą – šalta,
Vasara – kaitru.
 
Žiūrėjai tik po kojomis apsvaigus
Ir gyvenai žibuoklių nektaru
Neskirdama spindėjimo
Nuo speigo.
............................................................................
 
Nedenk akių ir lūpų –
Nebereikia –
Juk mudu esam ne maži vaikai,
Žinau, mane tada dar palikai,
Kada ištirpo saujoj paskutinė snaigė...
 
2017 rugsėjo 1 d.
 
kaip lietus