Tą blaivų rytą,
kai iš rankos nekrito
plunksna, tiktai rūkas,
o ausyse labai ūžė, 
žydėjo žemė ir perukas,
svajojau paunksmėje
apie vyšnių pyragą,
patempiau lūpas
ir paradinio švarko sagą, 
ji begėdė ištrūko
ir po lova nukrito – 
kas atras – taps laimingas.
 
Dieną vėl lekiu trilinkas
Pergalės ratą
nesiskutęs ir stilingas,
apsirengęs senio Kardeno rūbą, 
nes kviečia pagerbti Caritą
srebiant nemokamą sriubą...