Ant mano sielos paukščiai du
pavargę skrist sparnus sudėjo —
užklojo nerimu keistu 
visas mintis, kurias pasėjau
giliai savy...

Baltasis paukštis prisilies
maža širdim prie mano kūno...
iliuzija skaidria sekundė nusileis,
kur laikas, nepaliestas meilės, tūno.

Tik juodas paukštis pamatys,
kas paslėpta nuo tiršto liūno,
kur kaip akivarai gyvi
išbrinkę piktžaizdės prakiūra.

Praryja gyvastį  dienos 
akla besotė laiko jūra. 
Skandins metus tamsus vanduo...
Tušti krantai netektimis pasrūva.

Pažyra duženos miglotų atspindžių. 
aš šukėmis brendu per skausmą sūrų —
be gailesčio suskaldytos žaibų   
net gintarinės pilys griūva.

Nebylios nuojautos kuždės:       
— beprasmiškų audrų nebūna —
juk lieka gintarai kieti...
— vėl kyla šviesūs vilties rūmai...
                 ---------------            
Priglausiu savyje abu paukščius,
alsavimu sušildysiu jų kūną.
Kol jie kartu, jaučiu, kad gyvenu —
kenčiu, tikiuos ir vėl pirmyn einu —
— kol kraujas venom srūva.