Vasara lyg ilgas apreiškimas
Be rudenio griežtos kaktos, tik vandeny,
Iš laimės gal, liūdni šešėliai imas,
Prigesę atspindžiai, viršūnėmis žemyn.
 
Paparčiais žydinti ir visos šventos naktys!
Laužai akiraty, ir prieblanda svaigi,
Kol jie po amalu pamiršta degti, –
O tu – žygiu ir nerimu degi,
 
Ir jau ilgiesi žaibo ir kelionės,
Audra kad perkoštų, kad pareiga nuožmi
Užgniaužtų kvapą, gaudžiai švogždami
Lydėtų ąžuolai tamsoj... Kol atgalios
Giria įveikusį parsivilios
Po dviem sparnais tikrovės ir svajonės.