Praskleidęs šydą mėnuo šviečia kelią
Link klėties, kur pasvirusi tvora, 
Ir nors seniai čia nieko nebėra,
Bet jazminai baltus žiedus dar kelia,
Tikėdamies, kad vėl skambės daina.

Ir nors svirplys taip gailiai smuiku griežia,
Bet vartai vis dar tūno užverti,
Tik širdį raižo nuojauta karti,
Kai sode želia piktžolės ir kiečiai,
O ievos gūžias kiemo pakrašty.

Sena svirtis dejuoja sunkią dalią,
Jau jos sudiržusi ranka neglaus,
Ir jau daugiau nesems vandens vaiskaus,
Tik koplytėlė rymo palei kelią
Ir laimina kelionę link dangaus.