Kelias į mokyklą. Ilgas, šlapias, tamsus ir sunkus.
Anksčiau reikėjo pradėti rašyti  apie tuos laikus, žymiai anksčiau. Juk prabėgo net 60 metų, kai baigęs Zapyškio septynmetę mokykla, pirmą kartą 1957 metais pravėriau Ežerėlio vidurinės mokyklos 8-os klasės duris. Daug metų, tikrai daug, tad nenuostabu, kad daug kas atmintyje išblėso, pasimiršo. Nors neturėtų pasimiršti. Neturėtų pasimiršti tada pradėjusi busti graži jaunystė, nauji draugai,  sudėtingą gyvenimo pažinimą lydėjusieji mokytojai, kiti žmonės. Tik kai kas jau pasimiršo. Lyg to laiko sutiktų žmonių veidai atmintyje vis tie patys, tebežvelgia tos pačios akys, ausyse girdi tuos pačius balsus, netgi meni  kai kuriuos žodžius. Tik vardų... Kai kurių vardų jau neprisimeni. Klausi vienų, klausi kitų, bet ir jie, žiūrėk, pamiršo. Tad belieka siūti, tapyti ne vientisą paveikslą, bet durstyti iš atskirų, atmintyje dar užsilikusių ryškesnių ir ne taip ryškių gabalėlių.
Tada dar gyvenau tėvų namuose, Kluoniškių kaime, dabartinėje Kaimelio gatvėje. Tad reikėjo eiti per visą kaimelį, kaimą, iki tada dar buvusio gelžkeliuko. Tada juo eidavau per mišką, vėliau durpynu iki senojo Ežerėlio. Kitame Ežerėlio gale ir buvo naujai pastatyta mūrinė dviejų aukštų mokykla su aikšte, kurios viduryje stovėjo betoninis paminklas Leninui. Taigi nuo namų iki mokyklos susidarydavo net aštuoni kilometrai.  Ir taip kiekvieną dieną, ryte keliesi 6 val., išeini, o vakare grįžti. Būdavo, rudenį ar pavasarį, ateini iki gelžkeliuko, nusimauni batus, kojines, jas išgręži, vėl apsimauni ir toliau eini. Tik vėliau, gal būnant dešimtoje klasėje, buvo nutiestas per mišką tiesesnis, trumpesnis kelias ir tėvai nupirko dviratį. Tada juo nuvažiuoti ir grįžti po septynis kilometrus atrodė visai nesunku. Bet ir grįžus, namuose laukė tiek daug įvairių darbų, ruošos. Pamokoms ruošti laiko likdavo tik vakare, kai jau miegas lipindavo akis. Ne visados jas ir paruošdavau, kartais kokį eilėraštį arba naujus anglų kalbos žodžius mokiausi ir eidamas į mokyklą.
 
Blogiau būdavo tamsų, lietingą rudenį, žiemą, kai ir eiti per mišką būdavo baugu. Turėdavau pasiėmęs degtukų. Galvodavau, jeigu vilkas puls, uždegsiu ir taip išgąsdinsiu. O būdavo, kad kartais ir vaikus užpuldavo, tik ne vilkai, bet plėšikai. Taip buvo užmuštas  labai gražus Juozukas Kaunas, kuris ar tik ne iš Braziūkų į mokyklą važiavo dviračiu. Surado plėšiką, bet kas iš to, vieno mokinio neliko.

Tik neseniai sužinojau, kad visai netoli kelio, kuriuo važiuodavau į mokyklą, Drapakampio kaime, buvo Lietuvos partizanų žieminė. Kas ten naktį galėjo atskirti, geras ar blogas žmogus eina, važiuoja. Viena iš priežasčių tai ir buvo, kad mokykloje į komjaunimą taip ir neįstojau, nors daug kartų kalbino. Baigus 11 klasių, prie brandos atestato išduotoje charakteristikoje, matyt, dėl to,  auklėtoja Janina Grigarevičiūtė parašė, kad  buvau neaktyvus, nedalyvavau visuomeniniame gyvenime, nors tikrai taip nebuvo. Teko ir cheminius „burtus“ demonstruoti, ir gimnastų vakaronėje per arklį šokinėti, o ir sienlaikraščiui  vieną kitą eilėraštuką atiduoti. Gerai, kad tokia silpna charakteristika labai nepakenkė, kai reikėjo įstoti studijoms į  Lietuvos  žemės ūkio akademiją.   

Kelionėse, mokykloje užtrukdavau beveik visą dieną, tad grįždavau gerokai praalkęs. Ryte ne kažką mama suspėdavo paruošti, dar mažiau būdavo ką įdėti pietums. Pokaris, kolektyvizacija, kaimo skurdas buvo prasti draugai paaugliui. Labai džiaugiausi, kai mokykloje jau galėjome nusipirkti po bandelę, arbatos stiklinę. Bet taip gyvenome visi. Po kelerių metų šalia buvo pastatyta valgykla, o ir brolis su šeima gavo butą netoli mokyklos. Gyvenimas  ir man pagerėjo, buvo kur užeiti, sušilti. Žinoma, pertekliaus niekas neturėjo, visi ir toliau gyveno suspaustai, taupiai. Juk ne veltui buvo sakoma, kad mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs. Taip ir gyvenome viltimi, kad skurdus pokaris kada nors baigsis, tėvai kolūkyje pradės gauti šiokį tokį atlyginimą už darbadienius, o ir patys kur nors įstosime toliau mokytis, įgysime specialybę, dirbsime ir prasigyvensime.
Jaunystė, draugystė graži savaime, tad niūriausia diena tokių pat bendraamžių būryje nušvinta juoku, šypsena. Bendri rūpesčiai, žiūrėk, uždega draugystę, pažadina iki tol nepažintą kitą jausmą,  ir tada viskas atrodo dar šviesiau. Lyg ir netyčiom pradedi deklamuoti ne tik paskirtus išmokti eilėraščius, bet bandai parašyti ir pats. Pradžioje naivius, kuriuos tik pats skaitai, vėliau — perduoti ir tai, kuriai jie buvo skirti. Tokia jau ta jauno žmogaus mokyklinė dalia ir gyvenimas.

Tik ką aš čia visą laiką apie save. Iš kitos pusės, neprisiminus to laiko, o jame savęs, argi gali ką parašyti apie kitus, pvz., mokytojus?  O jie buvo puikūs. Negiriant ir negražinant praeities, juos tikrai labai vertinu kaip už įgytas žinias, taip ir už žmoniškumą, kai tikrai ne kartą buvau vertas rimto pabarimo. Dabar ir pats nežinau, kaip tada išėjo, bet per visus ketverius metus nė karto, niekas nekvietė dėl manęs tėvų, taip ir mokytojai nė vienas nebuvo atėjęs pasikalbėti su tėvais. Matyt, visiems buvo per toli, išskyrus man, kiekvieną dieną į Ežerėlį ir atgal. Baigiantis mokslo metams, tėvelis tik paklausdavo, ar perkėlė į kitą klasę. Pasakydavai, kad perkėlė, to ir užtekdavo iki kitų metų.

Gal kada parašysiu ir apie klasės draugus. Visi iš jų verti pačių gražiausių žodžių, tik kai kurių gyvenimai nutrūko taip anksti. Gera, kad galėjome susitikti, vieni kitais pasidžiaugti po 50-ies metų, gera ir dabar, kad gali dar vienam kitam paskambinti telefonu, pakalbėti, pasidalinti brandaus amžiaus džiaugsmais, o kartais ir sunkumais.
 
Prisiminus mokytojus.
Po Zapyškio septynmetės mokyklos Ežerėlio vidurinė mokykla neatrodė labai miela ir svetinga. Jaučiau, kad mano žinios yra silpnesnės, negu klasės draugų, kurie septynias klases baigė čia, Ežerėlyje. Tad daug kur teko vytis, tenkintis silpnesniais pažymiais. Tuo metu vidurinės mokyklos direktoriumi buvo Juozas Stankevičius, o jo žmona Stankevičienė — mūsų, aštuntokų, auklėtoja. Su direktoriumi neteko turėti jokių reikalų, tad matydavau tik per mokyklos šventes, susirinkimus. Ar tik ne tada prie jo iš mokyklos už netinkamą elgesį  buvo pašalintas ir vėliau vienas iš geriausių Lietuvos fotografų Antanas Sutkus, kuris mokėsi aukštesnėje klasėje. Nusikaltimas, dabartinėmis akimis, buvo ne toks jau ir didelis — kažkur pasiliko nakvoti kartu su mergaitėmis. Kiek prisimenu, auklėtoja Stankevičienė buvo rami, mokinių labai nebardavo, o pamokų metu mus šiek tiek supažindino su žmogaus anatomija. Kaip vadinosi pamokos, jau liko užmarštyje.

Labai didelę pagarbą visą laiką išlaikiau matematikos mokytojai Jadvygai Kriuglienei.  Ji ne tik labai suprantamai ir aiškiai išdėstydavo naują pamoką, bet ir žiūrėdavo, ar mokiniai tikrai viską suprato, patys paruošė namų darbus. Nereikia slėpti senų „nuodėmių“, juk pasitaikydavo, kad  neišsprendus kokio uždavinio namuose, jį „išsprendi“ nuo draugo sąsiuvinio.  Mokytoja lyg jausdavo, kuris ne pats išsprendė. Viskas baigdavosi gerai, jeigu tikrai uždavinį supratai ir moki paaiškinti, sprendimą pakartoti lentoje. Kitu atveju priekaištų ir barimo turėjo užtekti visam gyvenimui. Tik tiesa gelbėdavo. Ši mokytos  J. Kriuglienės TIESA ir man liko labai svarbiu gyvenimo kelrodžiu.

Didelę įtaką darė ir ilgam paliko lietuvių kalbos mokytojai Aldona Pečkienė ir Jonas Barcys.  J. Barcys vėliau buvo  ir mokyklos direktoriumi, dar vėliau ilgą laiką dirbo Kauno r. švietimo skyriuje. Jo kai kurių pamokų momentai apie lietuvių literatūros klasikus, jų kūrinius atmintyje išliko iki šiol. Lėtai, labai išraiškingai skaitydavo atskiras ištraukas. To mokė ir mus. Tuo metu mokyklose buvo populiarūs dailiojo skaitymo konkursai. Vienam iš jų atmintinai išmokau visą Salomėjos Nėries poemą  „Eglė žalčių karalienė“.  Vieną kartą mums liepė parašyti rašinėlį „Pranas Kriukelis dabartinėje Lietuvoje“. Kažką parašiau, kaip Pranas Kriukelis dirba to laiko kolūkyje sandėlininku. Mokytojas rašinėlį garsiai perskaitė visai klasei, nors už gramatines klaidas ir pabarė. Taip ir būdavo, parašo gerą pažymį už turinį, bet blogesnį už rašymą, vidurkis išeidavo tik patenkinamas. Bet užtai meilė gimtajai kalbai, literatūrai, poezijai manyje liko iki šiolei.
Labai nuoširdžiai istorijos paslaptis atskleisdavo mokytoja Genovaitė Jankutė-Damijonaitienė.  Kiek leido to meto sąlygos, mes tikrai gavome reikalingas pagrindines istorines žinias, žinoma, neišvengiant sovietinės mokymo programos reikalavimų, kurias vėliau jau patys galėjome susidėlioti į melo ir tiesos lentynėles.  Mokytojos dėka istorijos pamokos man tikrai buvo vienos iš įdomiausių, tad visą laiką domėjausi Lietuvos ir pasaulio istoriniais įvykiais. Gal todėl, atėjus svarbiam Lietuvai istoriniam Sąjūdžio momentui, pats į jį aktyviai įsijungiau ir tapau tam tikru istoriniu simboliu. Gaila tik, kad mokytoja G. Jankutė taip anksti mirė, vos 44-erių metų. Ji palaidota mano tėviškės Zapyškio kapinėse. Lankydamas artimuosius, sustoju ir prie savo Mokytojos kapo, o prieš rugsėjo 1-ąją ir lempelę kartais uždegu.

Atmintyje išliko ir gražus iš gretimo Papiškių kaimo kilusio jos vyro Juozo Damijonaičio atminimas. Tai buvo muzikalus mokytojas, vadovavo mokyklos mokinių chorui. Tačiau mums, berniukams, jis vedė karinio parengimo pamokas,  mokė kariškos rikiuotės, supažindino su pačiu paprasčiausiu rusišku šautuvu, mokė, kaip jį išardyti ir vėl sudėti. Buvo pokaris,  ateityje daugelio laukė tarnyba sovietinėje armijoje, tad jautėme, kad  karinio parengimo pagrindai tikrai mums bus reikalingi. Suaugusių žmonių kalbose vis dar buvo gyvi karo prisiminimai, šaudymai, šautuvai. Tada atrodė, kad ir mums būtina išmokti šį tą daugiau apie ginklus, pajusti iš šautuvo išlekiančios kulkos atatranką, išgirsti jos švilpesį. Ačiū Dievui, kad  vėliau tų žinių, patyrimo  neprisireikė, pasisekė  sovietinės armijos išvengti. Bet ką moki, ant pečių nenešioji. Gražiai eiti, žygiuoti praversdavo ir Akademijoje fizinio lavinimo, gimnastikos  užsiėmimuose.
 
Jeigu paminėjau žodį gimnastika, tai kaip neprisiminti fizinio lavinimo mokytojų Antano Tamkevičiaus ir A.Lukoševičiaus.  Kai tekdavo į Ežerėlį eiti kartu su kaimynu, kuris čia dirbo mechaninėse dirbtuvėse, kartais į mokyklą ateidavau labai anksti. Beveik visą valandą tekdavo laukti iki pamokų. Tada būdavo laiko ne tik pamokas pakartoti, kokį namų darbą užbaigti, bet ir „pasikarstyti“ ant lygiagrečių, skersinio, kuris beveik visą laiką stovėdavo sumontuos pačiame koridoriuje. Šis koridorius tada mums atstodavo ir sporto salę, čia vykdavo ir mokyklos susirinkimai, o pertraukų metui visi ratu, pora už poros, tvarkingai vaikščiodavome, nes reikėjo išvėdinti klases.  Taigi skersinis ir lygiagretės man nebuvo svetimos. Dar vaikystėje tėvelis mums  buvo padaręs medinį skersinį. Gimnastika ilgam man buvo „prilipusi“, tad ir Akademijoje lankiau gimnastų būrelį, važinėjau į įvairias varžybas, kurios būdavo rengiamos Pabaltijo aukštosiose žemės ūkio mokyklose. O viso to pradžią davė mokytojas A. Tamkevičius, kuris pats su bendraklase Danute Makarevičiūte, atrodė, išdarinėjo neįtikėtinus akrobatinius stebuklus.
Šiek tiek buvau užsiminęs apie mokytoją Janiną Grigarevičiūtę, kuri buvo ne tik mūsų, kaip abiturientų, auklėtoja, bet ir puiki fizikos mokytoja.  Ji taip pat mokė ir astronomijos paslapčių. Buvome pasidarę pasukamus žvaigždėlapius, tad bet kuriuo metų laiku, lydėdamas mergaites, jas galėjau nustebinti žvaigždynų pavadinimais. Kosmosas, visata man buvo labiausiai įdomi ir intriguojanti paslaptis. Gaila, kad neturėjau tada galimybės studijuoti astronomijos.  Už tai dabar visos televizijos laidos apie  visatą yra pačios įdomiausios, kaip ir ilgą laiką fantastinės knygos, kuriose buvo rašoma apie naujas planetas, ateivius, kosmines žmonių keliones. Mokytojos dėka ir fizika, išskyrus jos uždavinius,  buvo ir liko mielomis pamokomis, o vėliau ir paskaitomis. Mokėti mokinius sudominti ir uždegti taip, kad troškimas žinių, noras pažinti liktų labai ilgam, gali tik labai geras mokytojas.

Sunkiausiai sekėsi rusų kalba, nors turėjome nuoširdžią rusų tautybės mokytoją Verą Ostapovą Nikitičną. Mažai kalbėdavo lietuviškai. Matyt, lietuvių kalbą mokėjo tik tiek, kiek aš rusų, labai silpnai. Nors stengiausi „iškalti“ žodžius, daugiau skaityti vadovėlį, bet neturėjau jokių šnekamosios kalbos įgūdžių. Ir iš kur turėsi, jei aplinkoje niekas nekalbėjo rusiškai, televizorių dar nebuvo, o į kiną nueiti nebuvo laiko. Be to, nebuvo ir kur. Bet mokytoja buvo atlaidi, gal net labai kantri. Skaitydavo, aiškindavo, pataisydavo ir niekados nesijuokdavo iš ne taip ištartų žodžių, pridarytų klaidų diktante. Tik liepdavo perrašyti, ištaisyti ir tada vėl patikrindavo. Daug vėliau, mokydamasis Akademijoje, kur visi vadovėliai buvo beveik rusų kalba, visai neblogai pramokau  suprasti ir rusišką tekstą, nors taisyklingos kalbos įgūdžių taip ir neįgijau visą gyvenimą.  Bet vis tiek rusų kalba liko artimesnė ir geriau suprantama negu anglų. Žinoma, prisidėjo ir rusiški kino filmai, kurių Kaune jau netrūko.  

Didelę pagarbą iki šiol jaučiu mokytojai Bendarinaitei, kuri vedė meno pažinimo pamokas. Dabar, matyt, tokių pamokų nebūna, o gaila. Ji mus įvedė į tokį platų ir gražų dailės, humanizmo pasaulį, kuriame, atrodo, visą laiką iki šiol esu. Tik jį vis papildau ir papildau. Jau vėliau, lankydamasis Maskvos Tretjakovo galerijoje, Leningrado Ermitaže, Budapešte ir kituose Vakarų miestuose, jų muziejuose, dažnai atrasdavau paveikslus, skulptūras, apie kurias mokytoja mums, mažo miestelio vaikams, kalbėjo, bandė parodyti to meto paprastomis techninėmis priemonėmis, kaip  filmoskopu, epideoskopu. Antra, ji, kalbėdama apie senosios Italijos, Graikijos, Prancūzijos, netgi Rusijos menų kūrinius, sugebėjo atskleisti, paaiškinti daug biblinių legendų, scenų. Tai leidi suprasti  kitaip krikščionybę, jos grožį, dvasinį turtingumą.  Mokytoja teisingai suprato, kokios atviros ir imlios jaunų žmonių širdys, protai tikrajam menui, tikrajai dailei, kuri, sukurta prieš  šimtmečius, jaudina ir dabar.

Į gyvenimą mus išleido vėl naujas direktorius, matematikos mokytojas Leonas Narkevičius. Buvo dar jaunas, bet mums atrodė labai rimtas, protingas, su kuriuo mažai pajuokausi, ar pameluosi. Tikras vyriškumo etalonas. Geras matematikas, puikus organizatorius ilgai neliko mokykloje netgi direktoriaus pareigose. Pasukęs mokslininko keliu Kauno politechnikos institute apgynė techninių mokslų daktaro disertaciją ir tapo pripažintu moksliniu darbuotoju. Džiaugiuosi, kad nors ir nedideli, ryšiai išliko visą laiką. Atvykus į mokyklą kokio nors jubiliejaus ar švenčių proga, visados buvo gera sutikti ir buvusį direktorių L. Narkevičių. Kartą, fotografuodamas Nemuno panoramą  Netonyse ant skraidyklių kalno, užkalbinau jauną vyriškį. Jis pasakė, kad anoje pusėje Nemuno, Ežerėlyje, dirbo jo tėtis. Pasirodė, tai buvo mūsų buvusio direktorius sūnus Giedrius, skraidyklių pilotas. Geras atsitiktinumas. Dabar jau L. Narkevičius nedirba, yra garbaus amžiaus pensininkas ir gyvena Veliuonoje, bet turi puikią atmintį, tad tikrai buvo malonu pakalbinti, paklausinėti apie senus direktoriavimo laikus Ežerėlyje, prisiminti buvusius mokytojus, mokinius.

Ežerėlis, Ežerėlio vidurinė mokykla.
Lyg ir neilgai čia būta, betgi tokiais gražiais jaunystės metais, kurių jokiu būdu negali ištrinti iš atminties, o ir patys neišsitrina. Malonu ir gera čia atvažiuoti, dalyvauti mokyklos, Ežerėlio miesto  šventėse, Kultūros centre pristatyti savo išleistas knygas.  Labai esu dėkingas ilgai čia dirbusiai direktorei Elenai Mieliauskienei, kuri dažnai pakviesdavo į mokyklą pakalbėti mokiniams apie Sąjūdžio laikus, Kovo 11-ąją. Tik mokykloje sunku jaustis garbingu svečiu. Atrodo, tebesi tas pats mokinys, tik mokykla truputį kita: didesnė, erdvesnė, turtingesnė.

Tikiu ir linkiu, kad ir dabar iš jos išskristų gerus, stiprius žinių sparnus įgiję mokiniai – paukščiai, kuriems  visą laiką išliks brangi Lietuva, Ežerėlis, viduryje miškų esanti mokykla, į kurią tikrai norės dar ir dar kartą sugrįžti.