Vis tiek prarasi...
Prarasi ką turėjai, vėl prarasi –
Dar nori likt,
Tačiau daugiau nėra jėgų...
Prisėdęs ant žievėtų rąstų
Galvosi:
Kaip pigu
Parduot medžius, kurie pavėsį teikė.
Rietuvėj beržas merdi, sudejuos vyšnia,
Nes jai žydėt neskirta laiko:
Už ką kirtai mane?
Neatsakysi –
Tau nereikia sodo,
Nereikia miško ir nereikia inkilų,
Nors ten gyvens, kas dangų rodo...
Todėl dabar tylu.
Tik skiedrose vis dar paklysta mintys,
Dar atsisveikina...
Kol saulės spindulys
Tas paskutinis ir nuviltas
Prie kojų žemėn kris.
Galiausiai kilsi.
Peržengsi neatsisukęs –
Ant lauko dobilų paliks rasoj brydė...
Ir ją,
Ir nukirstus medžius apgaubs naktinis rūkas –
Sunkus –
Lyg kirvis rankoje, tarytumei kaltė...
Cypsės kažkur paklydęs vienišas paukštukas...
........................................................................................
Bet argi –
Ne vis tiek?..
2017 m. rugpjūčio 30 d.