Sutrūnijusios sielos ne vienam 
Ir ne vienai, barška tarška
Lyg rūdys seno puodo dugne.
Tik ištikus nelaimei arba kaltei prispaudus,
Lyg iš sapno nubudęs imi šaukti aure!
jeigu sąžinėj dūzgia, tai esi nenupuolęs,
Dar nežuvęs esi. Ir kauki tarsi vilkas,
Tarsi slibinas dūsti su nukirsta galva.
Vien tik sienos nebylios klausos
Tavo pilkos nedorybės, klauso tavo raudos.
Veidas ašarom velkas ir iš lūpų pabyra
Gili skausmo malda. Ir negirdi jos niekas,
Tiktai vienas gal Dievas, atleidimo maldauji,
Taip, kaip saulė dangaus. Ir lyg tyliai paklausia,
Mano vaike, ar klausei, kaip patekti į rojų,
Kad nedegt pragare? Ar girdėjai, aš beldžiau?
Ir prie durų stovėjau, ir taip kantriai budėjau,
Neįleidai manęs. Vis dar viltį turėjau,
Tu atstūmei mane. Juk tu pats buvai dievas,
Kam kitų tau dievų.Tik dabar apsipylusi ašarom siela
Ima busti iš miego, tik dabar, tik iš skausmo
Tavo vardą ji šauks. Ak tos pragaro ugnys!
Ak tie dūmai pajuodę! sunkiu akmeniu slegia
Ir uždaro į rojų vartus.

2017-08-29